Cor pulmonale

Cor pulmonale: aprašymas

Cor pulmonale (Cor = širdis, plaučiams = priskirta plaučiams) reiškia širdį, kurios dešinis skilvelis yra labai išsiplėtęs ir jo užduotis – deguonies skurdus kraujas iš organizmo, kad galėtų išsiurbti į plaučius, negali tinkamai patenkinti. Antroji pavadinimo dalis nurodo širdies išsiplėtimo priežastį – ji išsidėsčiusi plaučiuose: padidėjęs plaučių arterijų srauto pasipriešinimas priverčia dešinįjį skilvelį sunkiau dirbti, kad iš organizmo tekantis deguonies prisotintas kraujas būtų pumpuojamas į plaučių kraujotaką.

Atsakant pirmiausia sutirštėja skilvelio raumenų siena. Jei pasipriešinimas ir toliau didėja, kamera padidėja dėl kraujo nutekėjimo ir sutrinka raumenų skaidulų struktūra. Skilvelis pažodžiui ištuštėja. Jis išsivysto vadinamajam dešiniajam širdies nepakankamumui ir galiausiai cor pulmonale – būklei, kuri yra negrįžtama.

Ūmus cor pulmonale

Cor pulmonale gali atsirasti skirtingais būdais. Vadinamasis ūmusis pulmonalis vystosi gana staiga, jį sukelia padidėjęs slėgis plaučių kraujotakoje – pavyzdžiui, kai krešulys (trombas) užblokuoja dalį plaučių kraujotakos. Rezultatas – staigus dešinės širdies perkrovimas.

Lėtinis cor pulmonale

Lėtinė cor pulmonale vystosi palaipsniui. Trigeris gali būti įvairios plaučių ligos, turinčios vieną bendrą bruožą: jos padidina slėgį plaučių kraujyje. Dėl to iš dešinės širdies į plaučius pumpuojamas kraujas iš dalies teka atgal. Dėl papildomos širdies apkrovos atsiranda papildomos apkrovos dešiniajam skilveliui. Širdies raumuo turi sunkiau dirbti, kad įveiktų padidėjusį pasipriešinimą, o jo vis daugėja. Sutrinka įtempta raumenų ląstelių struktūra, kaupiasi jungiamasis audinys.

Dėl šių pokyčių dešiniojo skilvelio siurbimo galia ir toliau mažėja, todėl atsiranda vadinamasis dešiniojo širdies nepakankamumas.

Ligos, dėl kurių vystosi lėtinė smegenų plaučių liga, yra LOPL (lėtinė obstrukcinė plaučių liga), plaučių emfizema (plaučių hiperinfliacija, sumažėjus deguonies mainams), ilgalaikis bronchų uždegimas, susijęs su susiaurėjimais, ir plaučių fibrozė (padidėjęs formavimasis). jungiamojo audinio plaučiuose).

Cor pulmonale: simptomai

Lėtinė geltonosios kartos plaučių liga vystosi bėgant metams, ligos pradžioje simptomai vis dar menki. Didėjant dešiniojo skilvelio silpnumui (dešiniojo širdies nepakankamumui), bet pasireiškia būdingi simptomai. Taigi kraujas kaupiasi dešiniajame prieširdyje ir didžiosios sisteminės kraujotakos venose. Dėl slėgio skystis patenka iš kraujagyslių į audinį, sukeldamas vandens susilaikymą tarp ląstelių ir jungiamajame audinyje (edemą), ypač apatinių kojų ir kulkšnių srityje bei pėdos gale.

Taip pat organuose kaupiasi kraujas, kuris ypač padidina kepenis (hepatomegalija) ir blužnį (splenomegalija). Tuo pačiu metu gali sutrikti tulžies nutekėjimas, kepenyse esantys dažai (bilirubinas) gali sukelti gelsvą akių ir akių junginės spalvos pasikeitimą (gelta). Jei audinių vanduo kaupiasi laisvojoje pilvo srityje, gydytojai kalba apie ascitą ar ascitą.

Deguonies trūkumas visame kūne

Dėl sumažėjusios dešinės širdies siurbimo į plaučių kraujotaką galimybės, mažiau deguonies turintis kraujas patenka ir į kairįjį skilvelį – taigi į kūną. Dėl to trūksta deguonies, dėl kurio odos spalva ir gleivinės gali būti melsvos (cianozė). Be to, pacientai, sergantys plaučių žvyneline, kenčia nuo dusulio, kuris iš pradžių tampa pastebimas tik esant dideliam fiziniam krūviui, vėliau net ramybės būsenoje. Šoninės venos gali būti matomos dėl širdies spaudimo atgal. Kiti simptomai yra užkimimas, kosulys, kartais su kruvinais skrepliais, spaudimo jausmas krūtinėje.

Cor pulmonale sergantys pacientai yra fiziškai mažiau atsparūs ir greičiau išsekę. Pažengusiame etape, fizinis perkrovimas gali sukelti žlugimą ir sąmonės praradimą.

Ūmus cor pulmonale reiškia pavojų gyvybei

Ūmiai atsirandantis smegenų žievė yra ypač rizikinga, kad nukentėję asmenys gali mirti nuo staigios širdies mirties. Ūminės formos sukėlėjas dažniausiai yra sunki plaučių embolija, tai yra, kraujo krešulys, persikėlęs į plaučius, užstoja dalį plaučių arterijų. Dėl to į atitinkamą plaučio dalį nebegali tekėti kraujas. Atgalinis slėgis įkelia dešinįjį skilvelį tiek, kad jis gali sugesti.

Cor pulmonale: priežastys ir rizikos veiksniai

Dėl padidėjusio slėgio plaučiuose ar plaučių arterijose išsivysto lėtinis kormoninis pulmonalis. Jis taip pat žinomas kaip plaučių arterinė hipertenzija. Pažeidus plaučių audinį ir plaučių kraujagysles, iš dešinės širdies į plaučius gali patekti mažiau deguonies turinčio kraujo, kad jis susitvarkytų. Dėl to sunkiai apkraunamas dešinysis skilvelis, sujungtas prieš plaučius. Jis sutirština raumenų sienelę, išsiplečia ir sumažėja tik kliniškai pasireiškus cor pulmonale. Dažniausiai to priežastis yra lėtinė plaučių liga, ypač LOPL.

LOPL daugiausia sukelia rūkymas. Teršalai dažnai sukelia pasikartojantį kvėpavimo takų dirginimą ir uždegimą. Būdingas yra lėtinis kosulys, vėliau susijęs su sunkiu atsikosėjimu ir dusuliu. Tolesnėje ligos eigoje pažeidžiami mažiausi bronchai ir alveolės, o alveolėse esančios skiriamosios sienos yra sunaikinamos. Vietoj mažiausių alveolių susidaro dideli pūsleliai, dėl kurių plaučiai gali pernelyg išsiplėsti, vadinamoji plaučių emfizema, kuri yra dar viena įmanoma plaučių korpuso priežastis.

Taip pat ligos, turinčios padidėjusį jungiamojo audinio susidarymą plaučiuose, vadinamoji plaučių fibrozė, gali sukelti pul pulą. Dėl to plaučių audinys praranda elastingumą, o tai savo ruožtu lemia sudėtingą dujų mainus. Ligų, kurios gali sukelti plaučių fibrozę, pavyzdžiai yra sarkoidozė, tuberkuliozė, silikozė ar asbestozė.

Taip pat dėl ​​sunkaus kvėpavimo iš išorės gali atsirasti smegenų raumenys, tokie kaip stuburo išlinkimas (kyphoscoliosis), kuriame susitelkę plaučiai ir padidėja slėgis jų kraujagyslėse. ,

Ūminio cor pulmonale priežastys

Ūminis pulmonalas paprastai atsiranda dėl kraujagyslių okliuzijos plaučių arterijoje (plaučių embolija) ir atsiranda gana staiga. Atsakingas už tai paprastai yra kraujo krešulys iš kojų venų ar dubens, kuris nusėda plaučiuose. Dėl okliuzijos staigiai padidėja slėgis vis dar veikiančiose plaučių arterijose, kraujas kaupiasi atgal į dešinįjį skilvelį. Tuo pačiu metu deguonies prisotinto kraujo srautas į kairįjį skilvelį yra toks mažas, kad jis negali išpilti pakankamai kraujo į sisteminę kraujotaką. Esant didelei (pilvingai) plaučių embolijai, kraujotaka gali visiškai sugriūti – blogiausiu atveju širdis nustoja veikti.

Kitos ūminio plaučių uždegimo priežastys gali būti sunkus astmos priepuolis (status asthmaticus) arba vadinamasis įtempimo pneumotoraksas (plaučio žlugimas, patenkant orui į tarpą tarp plaučių ir krūtinės). Požymiai yra stiprus kvėpavimo sutrikimas, greitas širdies plakimas, prakaitavimas ir neramumas iki mirties.

Cor pulmonale: tyrimai ir diagnozė

Gydymo pradžioje yra išsami ligos istorija. Gydytojas prašo pateikti skundus, įpročius ir ankstesnes ligas, įskaitant nukentėjusio asmens šeimą. Remdamasis tuo, jis dažnai jau gali iškelti konkretų įtarimą dėl ligos ir susidaryti vaizdą apie galimus rizikos veiksnius ar priežastis, dėl kurių atsiranda pul pulsas. Jis tikriausiai norės paprašyti cigarečių rūkymo, kosulio ir atsikosėjimo, dusulio, pasikartojančių kvėpavimo takų infekcijų ar fizinių galimybių bei patirties ar net širdies ligos.

Tikrinimas ir fizinis patikrinimas

Net išorinis paciento stebėjimas (apžiūra) jau gali duoti pradinių požymių, kad yra cor pulmonale. Taigi paveiktiems asmenims dažnai pasireiškia melsva lūpų ir pirštų galiukų spalva, galiniai pirštų galiukai gali būti nugrimzdę į vadinamuosius būgnelių pirštus, o nagai – į lanko „laikrodžio stiklinius nagus“. Visa tai yra deguonies trūkumo organizme požymiai. Edema ant liemens, kulkšnies sąnarių ir per blauzdikaulį taip pat yra galimi širdies pulmonale požymiai.

Fizinio patikrinimo priešakyje yra širdies ir plaučių garsų perėmimas stetoskopu. Tai gali būti naudojama norint nustatyti, ar oras gali laisvai tekėti į plaučius ir iš jų, ar sekretuose kaupiasi bronchai, ar širdis veikia reguliariai ir efektyviai. Cor pulmonale, pavyzdžiui, dažnai sukelia būdingus garsus ant tam tikrų širdies vožtuvų. Palpuodamas kepenis, gydytojas gali nustatyti, ar organas nėra padidėjęs dėl perkrovos. Venų perkrova dažnai tiesiogiai matoma viršutinės kūno dalies ir kaklo srityje. Svarbus vandens sulaikymo audinyje požymis yra įdubimų susidarymas išoriniam slėgiui. Taigi apatinės kojos dažnai susitraukia dėl kojinių ar kojinių rankogalių; po spaudimo pirštu keletą minučių išlieka matomas įdubimas.

Patarimai iš laboratorijos

Tiriant kraują laboratorijoje, taip pat yra keletas tipinių indikacijų, dėl kurių atsiranda pulmonale. Viena vertus, padidėja deguonį pernešančių raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) skaičius, nes kūnas tokiu būdu bando kompensuoti blogesnį dujų mainus plaučiuose. Nepaisant to, deguonies kiekis arteriniame kraujyje dažnai būna mažesnis nei normalus. Jei kraujas kaupiasi didelėse venose, beveik visada pažeidžiamos ir kepenys. Todėl vadinamieji kepenų fermentai arba transaminazės (GOT, GPT, gama-GT) paprastai yra padidėję cor pulmonale.

Rentgeno ir kiti aparatų tyrimai

Diagnostikos aparatas pateikia papildomus cor pulmonale požymius. Pavyzdžiui, krūtinės ląstos rentgenograma (krūtinės ląsta) dažnai rodo dešinės širdies šešėlio išsiplėtimą dėl dešinės širdies kamieno. Širdies ultragarsu (echokardiografija) gydytojas gali išmatuoti dešinės širdies išsiplėtimą ir nustatyti padidėjusį spaudimą plaučių arterijoje bei nutekėjimą širdies vožtuvuose. Taip pat padidėjusias kepenis galima parodyti ultragarsu (sonografija).

Kitas patikimas įtariamo širdies plaučių tyrimo elementas yra elektrokardiograma (EKG). Tai rodo, kaip vyksta širdies elektrinis susijaudinimas – būtina sąlyga susitraukti širdies raumeniui. Cor pulmonale atveju tipiški pokyčiai atsiranda dėl dešiniojo skilvelio ištempimo. Plaučių funkcijos tyrimai taip pat svarbūs diagnozei nustatyti, nes iš plaučių visada iškyla plaučių žievė, pavyzdžiui, atliekant spirometriją, pacientas visa jėga pučia į mažą matavimo vamzdelį, per kurį nustatomas plaučių tūris ir oro srautas. Pletismografija taip pat yra plačiai naudojamas metodas tiriant plaučių funkciją.

Parengti, tačiau labai tikslūs yra širdies kateterio tyrimai, kuriais remiantis galima nustatyti ir koreguoti slėgį dešinėje širdyje ir dideliuose induose. Paprastai kateteris nukreipiamas iš kirkšnies venos į didelę veną cava į dešinįjį prieširdį ir tada per dešinįjį skilvelį į plaučių arteriją. Jei yra įtarimas dėl plaučių embolijos (dažniausia ūminio plaučių uždegimo priežastis), naudojant širdies kateterį, į plaučių arteriją galima sušvirkšti kontrastinę medžiagą. Jei diagnozė patvirtinama, krešulį daugeliu atvejų galima suskaidyti arba sutriuškinti kateteriu naudojant specialius vaistus ar mechanines priemones (plaučių arterijos reanalizacija).

Cor pulmonale: gydymas

Gydant lėtinę cor pulmonale pirmiausia svarbu gydyti pagrindinę ligą. Kadangi cor pulmonale daugeliu atvejų yra pagrįsta lėtine obstrukcine plaučių liga (kurią daugiausia sukelia rūkymas), svarbiausias gydymo etapas yra nedelsiant mesti rūkyti.

Deguonies terapija, paprastai kaip ilgalaikis gydymas, žymiai pagerina pacientų atsparumą ir gyvenimo kokybę. Fizinė apsauga ir dehidratuoti vaistai palengvina perpildytą dešinįjį skilvelį.

Kai kurie vaistai taip pat gali sumažinti slėgį plaučių arterijose tiesiogiai arba gydant gaidukus. Taigi, prostaciklino arba endotelino receptorių antagonistai tiesiogiai plečia plaučių kraujagysles, o, pavyzdžiui, bronchų spazmolitikai ir atsikosėjimą mažinantys vaistai mažina hiperinfliaciją plaučiuose. Tai taip pat padidina atsparumą kraujagyslėms. Kortikosteroidai taip pat gali būti naudojami esant sunkioms kvėpavimo takų infekcijoms; sunkioms bakterinėms infekcijoms kartais reikia vartoti antibiotiką.

Be to, būtina gydyti širdies nepakankamumą, sergant lėtiniu cor pulmonale. Be mažai druskos turinčių dietų ir dehidratuojančių vaistų, ekspertai taip pat rekomenduoja vartoti skaitmeninius preparatus, ypač jei yra tam tikros širdies aritmijos formos. Kraujo nuleidimas taip pat gali būti naudojamas kaip terapija. Kontroliuojamas kraujo netekimas lemia kraujo praskiedimą organizme. Tai pagerina jo tekėjimo savybes ir palengvina širdį.

Jei šių gydymo būdų nepakanka jų gyvenimo kokybei pagerinti, taip pat gali būti apsvarstyta plaučių ar širdies ir plaučių transplantacija.

Neatidėliotina ūminio plaučių uždegimo terapija

Ūmus cor pulmonale yra skubios medicinos pagalbos priemonė, kurią reikia greitai nustatyti ir gydyti. Be būtinai tiekiamo deguonies ir raminamųjų bei skausmą malšinančių vaistų, gydytojai stengiasi per trumpą laiką palengvinti širdį greito vartojimo vaistais. Jei, kaip ir daugeliu atvejų, už ūmią plaučių arteriją yra embolija, užkimštą kraujagyslę daugeliu atvejų galima atidaryti mechaniškai arba naudojant vaistus (reanalizacija).

Cor pulmonale: ligos eiga ir prognozė

Lėtinė cor pulmonale yra progresuojanti liga, kuri negydoma per kelerius metus miršta. Nukentėjusieji patiria vis geresnį gyvenimo kokybės blogėjimą dėl staigiai sumažėjusio fizinio pajėgumo, dusulio, lėtinio kosulio, ilgo nuovargio ir nuovargio.

Jei liga jau lėmė organų pokyčius plaučiuose ir širdyje, jie nebegrįžtami. Tačiau įvairių vaistų vartojimas kartu su ilgalaike deguonies terapija gali žymiai pagerinti gyvenimo kokybę ir atidėti ar net užkirsti kelią ligos progresavimui. Svarbu ankstyva terapijos pradžia ir staigus metimas rūkyti.

Jei medikamentinis gydymas neveiks arba labai pablogėja gyvenimo kokybė, pacientai liks Cor pulmonale kaip paskutinė priemonė – tik širdies ir plaučių transplantacija.