perikarditas

Perikarditas: aprašymas

Perikarditas arba perikarditas (perikarditas) yra visą širdį supančio jungiamojo audinio uždegimas. Tai gali sukelti patogenai, tokie kaip virusai ar bakterijos, bet ir neinfekcinės imuninės sistemos reakcijos.

Perikarditas gali pasireikšti ūmiai ir dažnai jį lydi stiprūs simptomai. Tai gali būti pavojinga gyvybei, nes dažna ūmaus perikardito komplikacija yra efuzija perikardyje, kuris sutraukia širdies raumenį ir smarkiai pablogina jo funkciją (perikardo tamponatas). Tačiau taip pat yra lėtinio perikardito, klastingo ir (beveik) bėgančio be ligos požymių.

Širdies krepšio struktūra ir funkcija

Perikardą sudaro tvirtas, sunkiai ištempiantis jungiamasis audinys. Jis sulaiko širdį vietoje ir apsaugo subtilų širdies raumenį bei jo kraujagysles. Nedidelis skysčio kiekis, nuo 20 iki 50 mililitrų, yra tarp perikardo ir širdies raumens ir sumažina trintį kiekvienu širdies plakimu.

Ūminis perikarditas

Infekcijos, taip pat imuninės sistemos ligos (tokios kaip reumatinės ligos) gali sukelti ūminį perikarditą. Be to, perikarditas gali būti širdies priepuolio pasekmė ir atsirasti, kai negyvas širdies raumuo suskaidomas ir pakeičiamas rando audiniu (Dresslerio sindromas).

Priklausomai nuo ūmaus perikardito eigos, širdies specialistai skirstomi į skirtingas formas: Jei uždegimo metu susidaro balkšvai gelsvos spalvos fibrino sankaupos (panašios į kapo žaizdą, kai ji užsidaro), tai vadinama fibrininiu-ūminiu perikarditu.

Jei bakterijos yra perikardito priežastis, yra tikimybė, kad susidaro pūliai. Tai susideda iš negyvų imuninių ląstelių ir bakterijų. Dėl to pūlingas ūminis perikarditas yra šviežios bakterinės infekcijos požymis.

Kai kuriais atvejais širdies židinys yra kruvinas, galbūt dėl ​​širdies operacijų, širdies smūgio ar tuberkuliozės. Net navikai, augantys perikarde, arba antriniai navikai (metastazės) gali sudaryti kruviną uždegimą.

Lėtinis perikarditas

Lėtinis perikarditas dažnai atsiranda, kai ūminis perikarditas (nepaisant gydymo) nevisiškai išgyja ir vėl ir vėl plinta. Bet net ir be ankstesnio ūminio kurso, pavyzdžiui, sergant tuberkulioze, reumatologinėmis ligomis ar sukeltomis vaistų ar medicininės radiacijos (pvz., Plaučių naviko), perikarditas gali būti lėtinis.

„Panzerherz“ sergant lėtiniu perikarditu

Perikardo „kalcifikacija“ ir randai formuoja lėtinį uždegiminį dirgiklį, dėl kurių jis tampa nejudrus ir sumažėja dirbančio širdies raumens vieta. Vadinamojoje šarvuotojoje širdyje iš tikrųjų plonas apsauginis maišelis aplink širdį gali būti sumažintas iki vieno centimetro storio, o širdis yra stipriai sutraukianti (perikarditas).

Perikarditas: simptomai

Tipiški ūminio perikardito simptomai yra skausmas už krūtinkaulio (retrosterninis skausmas) arba visoje krūtinėje. Skausmas taip pat gali plisti į kaklą, nugarą ar kairę ranką ir sustiprėti įkvėpus, kosint, ryjant ar keičiant padėtį. Dažnai karščiuoja ir ūminį perikarditą turintys žmonės.

Širdies plakimą galima pagreitinti. Širdies aritmijos ir subjektyvus širdies suklupimo jausmas taip pat būdingi perikarditui. Priklausomai nuo ligos sunkumo, ji taip pat gali sukelti dusulį, stangrumą krūtinėje. Kadangi panašūs simptomai gali atsirasti ir esant plaučių ar pleuros uždegimui ar ypač ūminiam miokardo infarktui, jų priežastį reikia nedelsiant išsiaiškinti.

Lėtinis perikarditas dažnai neturi simptomų arba vystosi tik lėtai, todėl ilgą laiką nepastebimas. Be bendrų uždegimo simptomų, tokių kaip nuovargis ir sumažėjęs darbingumas, progresuojant randams ir tirštėjant perikardui, gali atsirasti šie simptomai:

• pagreitėjęs širdies plakimas ir plokštesnis pulsas
• Dusulys mankštos metu (vėliau taip pat ir ramybėje)
• kosulys
• užkimštos (matomai išsikišusios) žiedinės venos
• pabrinkimas
• „Paradoksinis pulsas“ (pulsus paradoxus = kraujospūdžio sumažėjimas daugiau kaip 10 mm Hg įkvėpus

Širdies tamponado komplikacija

Širdies maišelio tamponatas yra gyvybei pavojinga perikardito komplikacija. Jis atsiranda, kai perikarde kaupiasi daug kraujo, pūlių ir (arba) uždegiminių skysčių. Kadangi širdies židinys negali išsiplėsti, efuzija susiaurina širdies raumenį, o širdies kameros negali tinkamai išsitempti. Tai perpumpuoja mažiau kraujo į plaučius (iš dešiniojo skilvelio) arba į sisteminę kraujotaką (iš kairiojo skilvelio). Ciklas gali žlugti. Širdies maišelio tamponatas yra labai pavojingas gyvybei, todėl jį reikia nedelsiant gydyti.

Perikarditas: priežastys ir rizikos veiksniai

Ūminį perikarditą gali sukelti keli veiksniai. Dažnai virusai ar bakterijos (kartais susilpnėjus imuninei sistemai) ir grybeliai ar parazitai yra sukėlėjai. Jie iš kvėpavimo takų ar kitų organų per kraują ar limfinius kraujagysles patenka į širdį.

Bet imuninės sistemos ar inkstų ligos gali sukelti perikarditą. Tai apima:

• Inkstų nepakankamumas, kai padidėja šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje
• Autoimuninės ir reumatinės ligos
• Metaboliniai sutrikimai (hipotireozė ar hipercholesterolemija)
• Širdies priepuolio pasekmės
• Operacijos širdyje
• navikų ligų

Perikarditas: tyrimai ir diagnozė

Įtarus perikarditą dėl simptomų, šeimos gydytojas daugeliu atvejų nukreipia pacientą pas kardiologą, kardiologą. Pirmiausia klausiama ligos istorijos:

• Nuo kada yra skundų?
• Ar simptomai padidėjo, ar atsirado naujų skundų?
• Ar jaučiatės mažiau fiziškai atsparūs?
• Ar turite karščiavimą – ir jei taip, nuo kada?
• Ar per pastarąsias kelias savaites buvote užkrėtęs infekciją – ypač kvėpavimo takus?
• Ar keičiamas skausmas krūtinėje kvėpuojant ar gulint?
• Ar anksčiau turėjote nusiskundimų ar širdies ligų?
• Ar žinote apie reumatą ar bet kurią kitą imuninės sistemos ligą?
• Kokius vaistus vartojate?

Į vadinamąjį klinikinį (fizinį) tyrimą įeina karščiavimas, pulso palpacija, kraujospūdžio matavimas ir krūtinės klausymas bei klausymas. Su perikarditu, jei išpylimas vis dar mažas, gydytojas dažnai gali išgirsti būdingą trinktelėjimą kiekvienu širdies plakimu.

Kraujo mėginys naudojamas tipiniams uždegimo ar infekcijos žymenims ieškoti. Tai apima:

• pagreitėjęs eritrocitų nusėdimo greitis
• padidėjusi CRP vertė
• Padidėjęs baltųjų kraujo kūnelių kiekis (bakterijų ar grybelių leukocitozė, virusų limfocitozė)
• bakterijų aptikimas kraujo kultūroje
• padidėjęs širdies fermentų kiekis (CK-MB, troponinas T)
• padidėję vadinamieji reumatoidiniai veiksniai

Įvairūs aparatų tyrimai patvirtina įtariamą perikardito diagnozę:

• EKG: nenormalus ST segmento pakilimas, plokštesnė ar neigiama T banga arba perikardo efuzijos metu sumažėjęs išbėrimas (žemos įtampos)
• Echokardiografija („širdies ultragarsas“), siekiant įrodyti efuziją
• Šonkaulio rentgeno tyrimas („krūtinės ląstos rentgenograma“ rodo tik didelius išpūtimus dėl padidėjusio širdies šešėlio)
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT), skirta vizualizuoti perikardo sienelę ir galbūt esamą efuziją
• Perikardo punkcija (esant esamai efuzijai), kad būtų įvertinta būklė ir bandoma aptikti patogenus

Perikardito gydymas

Pirmoji perikardito priemonė yra fizinis poilsis, palengvinantis širdį. Pacientai, sergantys perikarditu, gydomi pagal specialisto rekomendacijas ligoninėje, jei simptomai ir tyrimo rezultatai nerodo virusinės infekcijos. Tai taip pat galima gydyti ambulatoriškai. Tada terapija priklauso nuo perikardito priežasčių (priežastinis gydymas):

prie bakterinės infekcijos Paskirtas antibiotikas, kurį galima vartoti kaip infuziją, kad būtų pasiektas saugus poveikio lygis.

prie grybelinės infekcijos naudojami fungicidai, vadinamieji antimikotikai. Jie taip pat dažnai duodami kaip trumpi užpilai.

virusas Perikardito priežastys negali būti gydomos tiesiogiai, bet jų sukeltos simptomai. Tam naudojami priešuždegiminiai vaistai (NVNU, tokie kaip didelės dozės acetilsalicilo rūgštis arba ibuprofenas) ir kolchicinas.

prie autoimuninės ligos perteklinės imuninės reakcijos slopinamos vaistais. Tinkamos veikliosios medžiagos yra, pavyzdžiui, gliukokortikoidai, ciklofosfamidas ar metotreksatas („MTX“).

Yra viena inkstų nepakankamumas perikardito priežastis, kraujas turi būti išgryninamas naudojant vadinamąją dializę.

Gydymo sėkmę kontroliuoja reguliarūs ultragarsiniai širdies tyrimai. Lėtinio perikardito metu, sutirštėjant ir randant perikardui (šarvo širdžiai), židinys turi būti pašalintas atliekant atvirą krūtinės operaciją (perikardektomija).

Širdies maišelio tamponado gydymas

Širdies tamponatas (skysčio kaupimasis perikardyje, darantis įtaką širdies funkcijai) yra pavojingas gyvybei, todėl jį reikia nedelsiant gydyti. Norėdami tai padaryti, ultragarsu (ultragarsiniu tyrimu) perikardas perduriamas iš išorės per krūtinės ląstą adata, o efuzinis skystis pašalinamas kiek įmanoma. Tada pacientas turi būti atidžiai stebimas sonografiškai, kad būtų galima anksti nustatyti išsiliejusio skysčio ar kraujo išsiliejimą.

Perikarditas: ligos eiga ir prognozė

Perikarditas yra sunki liga. Jis gali patekti į širdies raumenį (perimikokarditą) arba visą širdį (pankarditas) arba išsiliejus (serozinis skystis, pūliai ar kraujas) pavojingai sutraukti širdies raumenį. Jei perikarditas nustatomas anksti ir pašalinamos jo priežastys bei pasekmės, jis gali išgydyti be pasekmių. Neapdorotas yra perikarditas dėl jų rimtų komplikacijų (šarvuotos širdies ir širdies krepšio tampono) pavojinga gyvybei liga.