vaginitas

Kolpitas: aprašymas

Kolpitas (arba vaginitas) yra medicininis terminas, sukeliantis ūminį ar lėtinį makšties uždegimą. Tai gali sukelti įvairių rūšių patogenai (dažniausiai bakterijos), taip pat mechaninis ar cheminis dirginimas (pavyzdžiui, chemikalai). Paprastai vulva yra uždegimas tuo pačiu metu, todėl išorinis moters lytinių organų plotas (su labia ir kt.). Tada gydytojai kalba apie vulvovaginitą. Kolpitas yra viena iš labiausiai paplitusių infekcijų moterų lytinių organų srityje ir gali paveikti bet kokio amžiaus moteris.

Paprastai patogenai makštyje negali išgyventi, nes vyraujanti aplinka tam yra per rūgšti. Už rūgštingumą atsakinga sveika makšties flora, kurią daugiausia sudaro pieno rūgšties bakterijos (laktobacilos). Išskirdami cukrų iš apvalkalo ląstelių į pieno rūgštį, makštyje jie sukuria žemą pH – tai apsaugo nuo infekcijų, tokių kaip kolpitas.

Lemiamą įtaką makšties gleivinei ir rūgščiai aplinkai turi moteriško lytinio hormono estrogenas. Tai palaiko makšties gleivinės augimą ir reguliarų atsinaujinimą. Be to, estrogenai padidina cukraus kiekį makštyje, o tai padidina sveikų pieno rūgšties bakterijų kiekį.

Dvi vaginito formos

Gydytojai išskiria dvi vaginito formas:

• Pirminis vaginitas: didesnis patogenų skaičius patenka į makštį ir supainioja natūralią makšties florą taip, kad jos sukelia uždegimą.
• Antrinis vaginitas: makšties aplinka yra tokia sutrikusi, kad kartais ligos sukėlėjos bakterijos dauginasi ir sukelia uždegimą.

Kolpitas: simptomai

Svarbiausias makšties uždegimo požymis yra padidėjęs nutekėjimas. Gydytojai kalba apie fluoro makštį. Nutekėjimo nuoseklumas priklauso nuo priežasties. Pavyzdžiui, pilka, skysta ir nemalonaus kvapo išskyros rodo bakterinę vaginozę, įprastą bakterinio makšties uždegimo formą. Jei vaginitą sukelia trichomonadai (vienaląsčiai parazitai) (trichomonozė), išskyros yra geltonai žalios, putotos, kvapios, jas lydi niežėjimas. Infekcija su Candida grybeliais sukelia balkšvai gelsvą, kreminį ar purų, bekvapį išsiskyrimą ir niežėjimą.

Kiti dažni vaginito simptomai yra skausmas ir deginimas makšties srityje. Skausmas gali atsirasti lytinių santykių metu (dispareunija) arba nepriklausomai nuo mechaninio dirginimo. Net skausmingas šlapinimasis gali lydėti vaginitą.

Atsižvelgiant į priežastį, makštyje taip pat atsiranda įvairių gleivinių pokyčių, tokių kaip dėmės ar difuzinis paraudimas, papulės arba plokščios ir šiek tiek kraujuojančios opos (opos).

Daugeliu atvejų makšties uždegimas plinta į vulvą. Šiam vulvovaginitui būdingas paraudimas, niežėjimas ar skausmas labia.

Kai kuriais atvejais kolpitas išlieka besimptomis, ty be diskomforto.

Kolpitas: priežastys ir rizikos veiksniai

Dažniausiai bakterijos sukelia kolpitą, pavyzdžiui, stafilokokai, streptokokai, Escherichia coli arba anaerobinės bakterijos (pvz., Gardnerella vaginalis). Kitas bakterinis vaginito sukėlėjas yra gonokokai – lytiškai plintančios ligos gonorėjos (gonorėjos) sukėlėjai.

Kolpitas gali sukelti ne tik bakterijos, bet ir kiti patogenai, tokie kaip grybeliai (Candida grybeliai ir kt.), Virusai (ŽPV virusai, herpeso virusai ir kt.) Arba parazitai (pvz., Trichomonadai).

Be šio infekcinio vaginito, yra ir makšties uždegimo formų, kurias sukelia chemikalai ar kiti dirgikliai. Pavyzdžiui, trauminę makštį dažniausiai sukelia svetimkūniai makštyje, pavyzdžiui, pamirštas tamponas ar pessaras.

Atrofinis kolpitas yra vienas iš su infekcija nesusijusių makšties uždegimų. Tai pasireiškia moterims menopauzės metu arba po jos, nes dėl didėjančio estrogeno trūkumo jos nebekaupia makšties gleivinės. Tai sumažina vietinę gynybą nuo patogenų. Tolesniame neinfekcinio makšties uždegimo procese mikrobai, tokie kaip bakterijos ar grybeliai, gali lengvai įsikurti ir daugintis.

Kolpito rizikos veiksniai

Makšties uždegimo vystymasis dažnai susijęs su daugybe įvairių rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, vaidmenį vaidina prasta ar perdėta higiena, dažni partnerio pasikeitimai ir svetimkūniai makštyje. Metabolinės ligos taip pat gali skatinti vaginitą. Tai apima, pavyzdžiui, cukrinį diabetą, nutukimą (nutukimą) ir Kušingo sindromą. Geležies trūkumas, navikai, chirurgija ir genetinis polinkis taip pat gali prisidėti prie kolpito išsivystymo. Tas pats pasakytina apie tam tikrus vaistus, tokius kaip antibiotikai, kortikosteroidai („kortizonas“) ir priešvėžiniai vaistai.

Visi šie veiksniai gali sutrikdyti makšties florą ir taip paruošti kelią vaginitui. Iš esmės, bet ir sveikoje makšties floroje – vaginito forma.

Kolpitas: tyrimai ir diagnozė

Įtarus kolpitą, ginekologas yra tinkamas asmuo, į kurį reikia kreiptis. Pradinio pokalbio metu tai iškelia ligos istoriją (ligos istoriją). Jūs turite galimybę tiksliai apibūdinti savo simptomus ir nusiskundimus. Gydytojas taip pat užduos jums konkrečių klausimų, pavyzdžiui, jei praeityje turėjote tokių simptomų ar vartojate kokių nors vaistų.

Po anamnezės atliekamas ginekologinis tyrimas. Gydytojas atidžiai apžiūri makšties gleivinę. Pavyzdžiui, uždegusi gleivinė, gydytojas atpažįsta paraudimą ir patinimą. Retkarčiais ant makšties gleivinės gali atsirasti mažų pūslių ar opų. Taip pat padidėjęs išsiskyrimas, kuris gali būti matomas makštyje, yra kolpito požymis.

Kad galėtų nustatyti galimus makšties sukėlėjus, gydytojas paima tepinėlių iš makšties gleivinės. Po mikroskopu galima pamatyti tepinėlių, pavyzdžiui, ar makštyje pasklido grybai, bakterijos ar kirminai. Tiksliau įrodyti, kad sukėlėjo kultūra kartais turi būti sukurta laboratorijoje.

Vyresnio amžiaus moterys dažnai serga atrofiniu kolpitu. Daugeliu atvejų patogenų neįmanoma aptikti.

Įtarus kolpitą taip pat svarbu atsisakyti kitų skundų priežasčių. Pavyzdžiui, vyresnėms moterims, sergančioms kolpitu, visada diagnozuoti galimą vėžio naviką.

Be to, gydytojas nustatys galimus kolpito rizikos veiksnius, tokius kaip tam tikros medžiagų apykaitos ligos ar neteisinga higienos technika. Tokius veiksnius, jei įmanoma, reikėtų pašalinti arba bent jau sumažinti, kad sumažėtų pasikartojančio makšties uždegimo rizika.

Kolpitas: gydymas

Su infekcija susijusio kolpito gydymas priklauso nuo ligos sukėlėjo ar patogenų. Pavyzdžiui, antibiotikai (tokie kaip metronidazolas) naudojami prieš bakterijas, o vadinamieji priešgrybeliniai vaistai (pvz., Klotrimazolas) – prieš grybelius. Kartais taip pat skiriami antiseptiniai vaistai (betaisodona). Jie veikia prieš bakterijas, grybelius, virusus ir pirmuonius.

Aktyvieji komponentai tepami vietoje (žvakučių ar kremų pavidalu) arba sistemiškai (paprastai kaip tabletės). Lytiniu keliu plintančius vaginito sukėlėjus reikia gydyti.

Jei vaginito priežastimi nerandama jokių patogenų, tačiau yra makšties trūkumas (disbiozė), naudojami vaistai (pvz., Probiotikai), kurie makšties florą subalansuoja.

Atrofinis kolpitas gydomas hormonų preparatais – estrogeno papildais, kurie geriami vietoje arba nuryti.

Kolpitas: ligos eiga ir prognozė

Laiku ir nuosekliai gydant makšties uždegimą galima gerai išgydyti. Paprastai ji gydo be komplikacijų. Tačiau kartais uždegimas gali plisti didėjant mikrobams. Pavyzdžiui, gali atsirasti gimdos kaklelio uždegimas (cervicitas), gimdos gleivinė (endometritas) arba kiaušintakis (dubens uždegiminė liga).

Norint sumažinti pakartotinio uždegimo riziką po išgydyto kolpito, esamus rizikos veiksnius reikia pašalinti arba sumažinti. Venkite, pavyzdžiui, perdėtos intymios higienos, nes tai gali sutrikdyti makšties florą. Todėl moterys turėtų susilaikyti nuo makšties drėkinimo ir „Intimkosmetika“ (tokios kaip „Intimdeos“), kurios nėra pritaikytos rūgščioje makšties aplinkoje. Priešingai, intymios higienos nebuvimas skatina kolpitą.

Kolpitas nėštumo metu

Makšties uždegimas nėštumo metu gali sukelti priešlaikinį gimdymą ar priešlaikinį šlapimo pūslės plyšimą ir dėl to persileidimą. Todėl būtina gydyti vaginitą nėščioms moterims.

Makšties uždegimą sukeliantys sukėlėjai (pvz., Herpes virusai, gonokokai ar chlamidijos) gali užkrėsti naujagimį natūralaus gimdymo metu, o nėščioms moterims jis tampa aštresnis vaginitas paprastai atliekamas cezario pjūvis.